Gegužės 19-24 teko lankytis Romoje ir stebėti Vj ir video menininkų, kūrybininkų susitikimą, kuris sutrumpintai vadinamas tiesiog LPM. Praėjo keletas dienų, įspūdžiai susigulėjo, todėl šiuo flashback’u nupasakosiu kas ir kaip vyko, kas patiko, o kas ne.

Visų pirma, italai festivalio pristatymo metu džiaugėsi, kad šiemet LPM’as sutraukė itin daug dalyvių iš įvairiausių šalių ir pristatė šio renginio pokyčius. Svarbiausias pokytis – šiemet, skirtingai nei anksčiau, festivalis “išlipo iš underground’o” ir vyko gana sterilioje ir patogioje erdvėje – kino teatre – Nuovo Cinema Aquila.  Kelios programos dalys vyko kitose erdvėse, tačiau jų aplankyti neteko, išskyrus alternatyvią kirpyklą, kurioje jokio video atributo neaptikau. Pasirodė keistoka.  Pagrindinis festivalio veiksmas kino teatre vyko trijose salėse, fojė ir gatvėje ant šaligatvio, nes būtent ten aktyviausiai buvo bendraujama, rūkoma, gurkšnojamas alus. Deja, šokti, mėgautis vizualizacijomis ir klausytis geros muzikos nebuvo kur.

Viena iš trijų salių buvo skirta vengrų organizuojamam Vj Torna (angl. Vj tournament). VJ Torna – tai keliaujantis Vj konkursas, kurio pagrindinis prizas buvo Vixid kontroleris ir jis po ilgos atrankos, komisijos sprendimu, atiteko geriausiajam – Eletroiman (Brazilija, Ispanija). Geriausiųjų sąrašėlį galima rasti čia http://vjtorna.org/rome/results-vj-torna-rome-2011

Vertinant festivalio organizuotumą labiausiai galiu pagirti vengrus už gerai organizuotą Vj Torna dalį ir papeikti italus už kitų dviejų salių pasyvumą. Ilgi pasiruošimai trumpiems pasirodymams taip ir vijo visus lauk iš salės pasišnekučiuoti gryname ore.  Paklausus vienos italės, kodėl taip yra, ji tiesiog paaiškino, kad toks  italų būdas – neskubėti ir apskritai suteikti menininkams laisvę. Viskas ok, bet duoti tiek laisvės, kad visiems išdalintos programėlės su pasirodymų laikais visiškai neatitiktų realybės, mano nuomone, yra per daug…

Festivalyje buvo visko: video ir audiovizualinių pasirodymų, instaliacijų, workshop’ų, kiekvieną vakarą ant pastato fasado buvo daromas mapping’as, kuris pritraukdavo pro šalį važiuojančių vairuotojų ir praeivių dėmesį, daug daug noizo ir įvairių kitų atradimų. Savo LPM atradimais galėčiau skelbti:

1. Lenkija, nes dalyvavo nemažai lenkų ir jie pasirodė gerai.

2. Realmyop – išradingas glitch’ų meistras iš Olandijos.

3. Juladi – vokietė Vj, kuri genialumą atrado paprastume ir jai sekėsi.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad toks tarptautinis Vj lygis, kokį mačiau LMP’e ne ką pranašesnis už kai kurių lietuvių atlikėjų pasirodymus, todėl dalyvauti rugsėjo antroje pusėje vyksiančiame Live Performers Meeting’e Minske lietuvių bendruomenei yra tiesiog privalu. Tikiuosi jog susimatysime ten ir pažadu sumontuoti trumpą video apie šį renginuką!